“Kaip vadinasi tas jausmas, kai gyvenimas yra tiek iki negalėjimo ramus ir sklandus, kad mielai išgyventum kokią nedidėlę katastrofą?”
Sėdint psichologo kėdėje ir klausantis kliento, bandančio apibūdinti savo jausmus, o po to klausiančio “na, jūs juk suprantat, ką turiu minty?” dažnai susimąstau, ar tikrai suprantu. Egzistuoja bazinės emocijos, kurių, pasak kai kurių mokslininkų, pilnai pakanka apibūdinti visą žmogaus emocinę patirtį: pyktis, liūdesys, džiaugsmas, pasibjaurėjimas, baimė ir nuostaba. Bet kartais (tiksliau dažnai) bandant pritaikyti kliento patyrimui vieną iš šių žodžių atrodo, lyg pamatęs didelį gyvūną su ilgu kaklu ir rusvai gelsvai plėmuotu kūnu, bandytum pavadinti jį vienu iš šešių kitų žinomų: begemoto, stručio, drugelio, pandos, tigro ir šuns. Atrodytų sunkus kaip begemotas, bet kaklas per trumpas. Kaklas ilgas kaip stručio, bet kūnas plėmuotas, o ne padengtas plunksnomis (ačiū arabams, kurie šį padarą pavadino zarafan – žirafa, arba “greitai einanti”). Ir galiausiai peršasi išvada, kad ne visas emocines patirtis galima sudėti į šešis žodžius, o gal net ir į kitus mokslininkų sudarytus jausmų ir emocijų sąrašus (vienas tokių – R. Plutchik emocijų ratas yra čia):
Šiuos pamąstymus labai atliepė šiandien užmatyti mokslininkės T.W. Smith ir rašytojo J. Koenig pasisakymai TED konferencijose. Mano aprašytam patyrimui J. Koenig netgi yra sukūręs pavadinimą anglų kalboje: Lutalica. Skamba gražiai, ar ne? 🙂 Lutalica – “The part of your identity, that doesn’t fit into categories” (liet. – dalis Tavo identiteto, kuri nesutelpa į egzistuojančias kategorijas). Pati dar papildyčiau šį apibrėžimą, įtraukdama ir patyrimą, kai kito žmogaus patyrimas nesutelpa į Tavo turimas kategorijas. Praplėstą žodžio paaiškinimą galite rasti šiame video, arba šioje jo ištraukoje:
“And you realize we’re still only strangers,
who assume we already know what the other is going to say,
as if the only thing left to talk about is
who belongs in what category
and which labels are offensive.
You have to wonder if these boxes are falling apart.
If we should be writing our identities by hand,
speaking only for ourselves, in our own words,
taking our chances out in the open and meet each other as we are,
asking: “What is it like being you?
—and be brave enough to admit
that we don’t already know the answer”.
[John Koenig, Dictionary of obscure sorrows]
Šį ir dar daug kitų žodžių galima rasti jau minėto rašytojo J. Koenig žodyne “The Dictionary of Obscure Sorrows” (liet. Neaiškių apgailestavimų žodynas). Pastaruosius 7 metus jis kūrė jį, turėdamas tikslą užpildyti skyles anglų kalboje, suteikti vardus tiems patyrimams, kurie nėra pavadinti. Dar keli tokie žodžiai:
Lachesism – n. “the desire to be struck by disaster (…) which would put a kink in the smooth arc of your life” (liet. troškimas patirti katastrofą, kuri sudrebintų Tavo ramų gyvenimą) aš šį jausmą išgyvenu kai gyvenime pernelyg sklandžiai viskas einasi ir niekas neskatina išeiti iš komforto zonos, arba, kai kaupiantis juodiems audros debesims ir visai gamtai nuščiuvus tiesiog trokšti, kad tie tamsūs, vandens pritvinkę debesys prapliuptų…
Exulansis – n. “the tendency to give up trying to talk about an experience because people are unable to relate to it” (liet. kai galiausiai pasiduoti stengtis paaiškinti ką patyrei, nes žmonės nesugeba su tuo susitapatinti) Na ir kam nėra tekę to patirti? 🙂
Morii – n. The desire to capture a fleeting experience (liet. Troškimas užfiksuoti, sustabdyti pralekiančią akimirką) tai, ką dažnai išgyvename per atostogas, stebėdami saulėtekį, kalnus ar žaidžiančius vaikus 🙂
Kaip čia yra, kad turimų žodžių, kuriais mes galėtume įprasminti savo patirtį, nepakanka? Emocijų istorijos tyrimų centro mokslininkė Tiffany Watt Smith (Įsivaizduojat? Emocijų istorijos!!! 🙂 ) sako, kad emocijos, kurias išgyvename ir tai, kaip jas vertiname, yra neatskiriamos nuo kultūrinio konteksto, kuriame gyvename. Pavyzdžiui, nors šiandien žmonės siekia džiaugsmo, laimės, viduramžiuose liūdesys buvo siekiamybė. Tais laikais rašytos savipagalbos knygos (taip, pasirodo tai nėra modernaus pasaulio išradimas!) buvo prikištos ne pozityvaus mąstymo pratimų, o sąrašų dalykų, dėl kurių gyvenimas yra apgailėtinas! Galėdami išgyventi liūdesį, 14-15 a. žmonės jausdavo pasitenkinimą savimi, nors šiandien šią emociją daugelis stengiasi paslėpti nuo kitų. Šiek tiek pajuokaujant, Tų laikų visuomenę mūsų depresijos statistika tiesiog džiugintų 🙂 Jeigu Lietuva ir tada pasižymėjo panašiais depresijos rodikliais kaip šiandien, gal ne veltui jos teritorija driekėsi iki Juodosios jūros? Juk visi norėjo atvykti čia, būti užkariauti ir tapti dalimi tautos, kur liūdesys tiesiog veši! (tamsu, bet labai jau gražiai dera 🙂 )
Prie porą dienų geras draugas užsiminė apie patirtį, kai kitam žmogui išgyvenant kokį nors jausmą ar emociją (meilę, pyktį), pats irgi pajauti tą pačią emociją. Visą vakarą diskutavome ieškodami žodžio tam patyrimui apibūdinti ir vienu metu jau pasidaviau nusivylusi, kad nežinau apie kokį jausmą jis kalba. Nes tai nebuvo nei empatija, nei užsikrėtimas emocija nei dar kas nors man žinomo. Ir kiek džiaugsmo patyriau, kai galiausiai radau atitikmenį savo patirty, kuris leido suprasti apie ką jis kalba:
“Aaaa!!!! Man atrodo, dabar jau atpažįstu. Bet va, būtinas kintamasis yra pačiam to jausmo kažkiek jausti. Nu čia labai primityvus pvz., bet kai nori nesveiko maisto, bet galvoji “susilaikysiu” ir tada draugė pasidalina kaip svajoja apie kebabą ir staiga atrodo, kad be to kebabo neišgyvensi 
arba būna pasimatymas. Ir būna faina. Ir tada antroji pusė pasako, kad jam faina. Ir tada tas fainumas labai labai išauga 
”
Neteko man girdėti žodžio, kuris apibūdintų patyrimą, kai kito išreikšta emocija sustiprina Tavo paties jau patiriamą emociją. Jeigu turite minčių kaip tai pavadinti, duokite žinoti 🙂
Nors fiziologiškai bazinių emocijų išgyvenimas nesikeičia (baimė visais laikais paskatindavo širdį plakti sparčiau), emocijų ir jausmų atspalviai kinta su besikeičiančiu istoriniu ir kultūriniu kontekstu. Šiandien nuo audros debesų galime pasislėpti po stogu ir galbūt todėl, stebint juos nuo medinės namų verandos, susisukus į minkštą pledą ir garuojant karštai kvapniai arbatai, išgyvename troškimą patirti audros galybę? Galbūt todėl, kad šiandien technologijos mums gali pasiūlyti daug daugiau galimybių nei bet kada, vis mažėja tikimybė, kad būsime patyrę tą patirčių derinį, kurį patyrė kitas žmogus, ir suprasime apie ką jis mums pasakoja…
Pabaigai – dar viena J. Koenig citata:
“That’s the power of words, to make us feel less alone”
Šaltiniai:
1. The History of Human emotions. T. W. Smith. November 2017 at TED@Merck KGaA, Darmstadt, Germany. [Prieiga internetu]
2. Beautiful new words to describe obscure emotions. J. Koenig. February 2016 at TEDxBerkeley. [Prieiga internetu ]
3. The Dictionary of Obscure Sorrows. J. Koenig, 2015 [Prieiga internetu]
Sveikatos pokyčiai 